Šiaurinė Ušba

Turbūt reikėtų rašyti „achievement unlocked“: įveikiau vieną sunkesnių maršrutų (kol kas) – įlipau į šiaurinę Ušbos viršūnę (4694 m.), Sakartvele.

Pradžia – dvi dienos hike’o viršun iki plynaukštės, kur įkūrėme bazinę stovyklą. Pasivaikščiojimas ne iš lengvųjų – ypač nešant apie 20 kg kuprinę. O kur dar ledynų ir plyšių labirintai bei šaudantys akmenys, vienas tokių krito tiesiai į mus: akimirka kaip sulėtintame kine – šoku atbulas tolyn bei ridendamasis stebiu kaip akmuo pralekia visai šalia galvų toje vietoje, kur tik ką ramiai ilsėjomės. Nepataikė.

Bazinėje stovykloje pora dienų aklimatizacijos ir tinkamo oro laukimo. Pagaliau, 31 valanda šturmo – kopimo į viršūnę. Pakartosiu – 31 valanda nepertraukiamo lipimo.

• 

• 

• 

• 

• 

Šturmą pradedame antrą valandą nakties. Šlaitu užkylame iki „pagalvės“ – nesudėtingas prasiėjimas. Antroji atkarpa jau rimtesnė – stati ledo siena su plyšiu per vidurį. Čia kapojam ledą kokias tris virves (pitch’us). Švinta. Traversuojam ledu bei uolomis iki įrengtos stoties, nuo jos uolų ketera aukštyn iki „lapatos“ – labai ilgos ledo sienos.

Kolegos katės ožiuojasi, tad beveik visas ledo atkarpas „leadinu“ be pakeitimo. Ledą mėgstu, tad pirmos virvės ant „lapatos“ eina sklandžiai ir greitai: užlipi, susaugai kolegas, vėl lipi, vėl saugai, vėl lipi, vėl saugai etc. Bet siena kaip nesibaigia, taip nesibaigia, o jėgos sparčiai senka, vis dažniau prireikia atokvėpio pauzių, ledsriegių sriegimo atkarpos tankėja. Kažkuriuo momentu pajuntu, kad dėl aukštyje išretėjusio oro bei intensyvaus fizinio krūvio pradeda svaigti galva – to negaliu leisti, čia tiesiog negalima klysti. Maksimaliai susikaupus ir atidžiai atliekant kiekvieną veiksmą svaigulys paleidžia. „Lapatoje“ sulipam bent septynias-aštuonias virves. Toliau dar šiek tiek uolų ir pasiekiam keterą su kabančiais sniego karnizais.

• 

• 

• 

Iš apačios ketera atrodė kaip lengvas prasiėjimas, beveik viršūnė. Tačiau dar geras tris valandas susirišę ryšiu žygiuojam stačiais karnizų pakraščiais, pučiant skvarbiam ir vis labiau kurtinančiam vėjui. Pagaliau apie pusę septynių vakaro pasiekiam viršūnę. Nuo šturmo pradžios praėjo jau beveik 17 valandų. Viršūnėje neužsibūnam – trumpam pasislepiam nuo vėjo, pakeliam vėliavą ir leidžiamės žemyn.

Besileidžiant saulei kalnai ir po kojomis nusidriekę debesys atrodo pritrenkiančiai, bet grožėtis nėra kada – paskutinius šviesos spindulius išnaudojam nusileisti ketera.

Naktis, temperatūra sparčiai krenta, vėjas nerimsta. Daugiausiai laiko suryja „lapata“ – čia, jau ciklopų šviesoje, leidžiamės virvėmis, lede padarę abalakovo taškus: virvė po virvės, abalakovas po abalakovo. 24 valandos be miego, maisto, poilsio ir be nusičiurškimo. Šalta – leidžiantis žemyn fizinis krūvis nedidelis, tad papildomai mankštinuosi ir „šoku“, kad bent kiek sušilti ir nuvyti smaugiantį mieguistumą. Virvė po virvės, virvė po virvės…

• 

• 

Galiausiai, jau vėl švintant pasiekiam „pagalvę“, vėjas čia tiesiog meta į šoną. Prieš devynias ryto, po 31 valandos šturmo, nusileidžiam į bazinę stovyklą. Pasirodo vėjas stipriai apgriovė palapinę ir ji plevėsuoja kaip burė. Nesvarbu, galiu miegoti ir sulūžusioje, vėjui kaukiant devyniais vilkais, svarbiausia, kad tikslas pasiektas. Dabar bereikia tik vandens ir miego.