Kartais nuneša mane vėjai į keistas vietas. Viena tokių – senamiesčio kolektorius, į kurį nulindom su keliais kompanionais.
Panašu, spalis ne pats geriausias sezonas po jį rėplioti, nes vandens, purvo ir fekalijų vietomis iki pažastų. Esu matęs nuotraukų vasarą, kur visai padoriai sausa, dabar fotiką trauktis ar merkti štatyvą noro švelniai tariant nebuvo, tad nuotraukos darytos „iš eigos“.
Įprastas senamiesčio šulinys tik iš apačios 
Atokvėpio akimirka, kur galima pilnai išsitiesti. Toliau tuneliai žemėja.
Dailiai plytomis sumūryti tuneliai, laiptuoti šuliniai, klaustrofobiška bei nosį riečianti aplinka. Pradžioje gana padoriai ėjome vos pasilenkę, vėliau nusibeldėme iki sunkesnių atkarpų, kur teko beveik keturiom rėplioti tiesiogine to žodžio prasme brendant per įvairiaspalviškai rudą viršuje gyvenančios visuomenės turtą.
Beveik iki pažastų š… Fotiko išsitraukti ar štatyvą statyti noro nebuvo – pergilu. 
Va toks va bridimas susilenkus beveik keturpėsčiom…
Einant prieš srovę reguliariai praplaukia vienas – kitas rudesnis elementas ar higienos priemonė, tačiau viskas radikaliai pasikeičia grįžtant pasroviui – greitis susivienodina ir elementai plaukia greta. Ne pati maloniausia ar kvapniausia patirtis. Ir iš vis, kodėl lietaus kolektoriuje tiek daug nuotėkų vamzdžių?
Gal per čia pavyks išlįsti? 
Čia išėjimo nėra
Po kelių valandų išlipom į paviršių, kaip niekada buvo gera įkvėpti gryno naktinio Vilniaus oro.
Per čia neišlįsi 
Dangtis atsidaro – išėjimas
