Pirma naktis. Kelias iki upės Už.

Posted by in Černobylio zona, urbex

Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on Tumblr

Kirtus spygliuotą tvorą ir iš patrulių keliuko pasukus gilyn į mišką, adrenalinas pamažėl atslūgsta. Pirmus kilometrus žygiuojame tyloje ir tamsoje. Kiek toliau, kuomet jau buvome miško glūdumoje, įsidrąsinam ir blankiai pasišviesdami kelią įsišnekam. Bežygiuojant temos nejučia nuo Černobylio zonos ir stalkerių pakrypsta į politiką. Natūralu – visi esame iš skirtingų šalių su skirtinga pozicija į konfliktą Ukrainoje: aš ir Šarūnas – lietuviai, Kolia ir Kirilas – ukrainiečiai, Veronika – Rusė iš Kaliningrado srities, o Vladas prisistatė kaip Luhansko atstovas, referendume balsavęs už atsiskyrimą nuo Ukrainos. Tiesa, kaip sakė – sesers įkalbinėjamas taip pasirinko, koloradinių juostelių nenešioja ir vėliau pats nukentėjo nuo konflikto – turėjo mesti mokslus ir išvykti iš Luhansko į taikiąją Ukrainos dalį. Veronika neslėpė sovietinio laikotarpio romantizavimo. Kirilas visiškas pacifistas, nusivylęs abejomis konflikto pusėmis. Žodžiu, požiūrių ir pozicijų margumynas. Iš pradžių gan keista buvo girdėti klausimus formuluojamus maždaug „o kaip ten pas jus Europoje“. Diskusijos panašiomis temom netilo beveik visą kelionę, kartais jau net patiems juokinga buvo:

– O apie ką kalbėdavosi stalkeriai, kai Ukrainoje nevyko karas?

– em… apie zoną…

Apie zoną žinoma šnekėjome ir mes, norėjosi tiesiog gerti informaciją, faktus, kitų stalkerių istorijas, legendas ir mitus. Viena tokių stalkerių legendų „Šikšnosparnis“ pagarsėjęs radiofilas, pasak legendų miegojęs Rudąjame miške, gėręs nefiltruotą vandenį iš labai užterštos Pripetės prieplaukos ir dar visaip kaip pasižymėjęs, jam reikėtų atskiros knygos.

Šnekučiuojamės ir žingsniuojame sparčiu tempu, kuprinės pilnai prikrautos visai savaitei – sunkios, bet jėgų dar daug. Visgi vienas bendražygių – Kolia – pradeda atsilikinėti. Kolia – tvirto sudėjimo, sportuojantis vyrukas, bet kuo toliau tuo labiau jo reikia laukti. Laikas nuo laiko sustojam ir palaukiam, kol jis prisivys – sako kuprinė sunki. Visų kuprinės sunkios – pati kelionės pradžia, tad ir maisto, ir vandens atsargos pilnos. Visgi taip žygiuoti toliau negalime – sustojam ir darom jo kuprinės inventorizaciją, kas ten, po velnių, tiek daug sveria? O pasirodo Kolia prisikrovęs pilną kuprinę nesąmonių, pavyzdžiui, ruloną plastikinių maišelių (tokių kur parduotuvėse prie kasos būna) – kam???!!, gerą kilogramą svogūnų – gal nuo vampyrų ruošiasi gintis? -, majonezo maišelį, kečupo, kondensuoto pieno, brendžio belekiek.  Visi apšalę, kam tiek briedo neštis 50 km? Maišelius ir svogūnus išmetam (beje svogūnus grįžtant Kirilas surado ir suvalgė), kitus daugiau ar mažiau naudingus dalykus pasidalinam ir einam toliau. Kondensuotas pienas, beje, vėliau labai skaniai susigėrė su kava.

Karšta – ir nors dabar pats tamsiausias ir vėsiausias nakties laikas, tačiau nepaisant to muša prakaitas ir vandenį norisi gerti kibirais, kas bus dieną? Gerai, kad bent jau uodai aprimo ir nebekapoja. Po kiekvieno sustojimo vis sunkiau keltis ir judėti tolyn. Netgi pasigirsta svarstymų, kad gal sustojam ir pamiegam, bet ne – turim dar tamsoje kirsti asfaltuotą kelią, dieną ten pavojinga. Artėjant prie kelio išjungiam prožektorius ir einame visiškoje tamsoje, kojos nuolat įtemptos, nes nežinia ant ko stojiesi, miške pilna išvartų, nukritusių medžių, šakų, kurias reikia perlipinėti beveik apgraibom, į priekį stumiamės lėtai.

Jau bešvintant prieinam užkardą, už kurios driekiasi asfaltuotas kelias ir elektros perdavimo linija arba LEP (ЛЭП – линии электропередачи). Tyliai ir atsargiai apsidairę vorele pusiaubėgom kertam kelią, virš galvų šviečia mėnulis ir akyse švinta. Sulendam į krūmus apsidairom – kur Kolia? Jis paknopstom atbėga, gula į krūmus ir vos po kelių sekundžių girdim keliu pravažiuojančią mašiną, visi tarsi įsikniaubiam į žemę ir susiliejam su krūmais. Nedaug trūko. Sėdim po ūžiančiu LEP’u, nuo virš galvų tekančios elektros (šimtai kV) šiurpsta oda ir piestu stojasi plaukai. Kolia uždusęs ir suplukęs, sako – ne viskas, daugiau taip nebegaliu. Pats supranta, kad ką tik per jį visi vos neįkliuvom:

– Skauda koją, negaliu paeiti, o dar daug km priešaky, einu laukti ant kelio, kol mane susems. Jūs eikit toliau.

Nesmagu, kad taip gaunasi, bet visi puikiai supranta, kad kito kelio nėra – nuėjome dar vos keliolika kilometrų, priešaky laukia dar daugiau ir sudėtingesnių maršrutų, kur negalima bus delsti ar sustoti pailsėti. Nikolajus palieka mums maisto konservų, kitų daiktų, kurių jam neprireiks ir atsisveikinęs eina prie kelio. Mes nenorom, bet palikę jį einam toliau. Deja vieno ko nepadarėm ir tik vėliau susisgribom – nepaėmėm iš Kolios dozimetro, jam jo dabar tikrai neprireiks, o mums, būtų labai naudingas. Na bet turim dar vieną – užteks. Kiek paklaidžiojam, kol randam kelią link Rudnia Veresnios.

Jau šviesu, tad galima ne tik žingsniuoti, bet ir apsidairyti aplink. Kreivi išsišakoję medžiai, griūvantys elektros stulpai, šen bei ten besimėtantys vilkų kaulai, pavienė dujokaukė. Prieiname Rudnia Veresnia kaimelį – pirmiausia kapines, vėliau ir išlikusius namus. Šalia vieno iš namų gan neblogai išsilaikiusios sūpynės – archetipinis filmų objektas – kada jomis paskutinį kartą suposi? Rudnia Veresnia kaimelis buvo pamėgta stalkerių susibūrimų vieta, jie čia nakvodavo, kartais net švęsdavo šventes. Tačiau pareigūnai, žinoma, nutarė užkirsti tam kelią, tad Rudnia Veresnioj jie reguliariai patruliuoja, išgriovė židinius, kad niekas čia nesišildytų ir negamintų maisto. Likti ilgiau – pavojinga. Apsižvalgom, pavaikštom po apleistus namus ir einam tolyn.

Pateka saulė ir ankstyvo ryto spinduliais apšviečia nuostabią gamtą – iškart atsiranda daugiau jėgų. Artėjam prie upės Už. Visos abejonės ar upę kirsti per tiltą ar ieškoti brastos išsisklaido – tokioje šviesoje eiti tiltu pernelyg pavojinga. Gamta čia tikrai graži – statūs ir smėlėti Už krantai, apaugę sunkiai peržiangiamais krūmynais.

Sako, anksčiau čia valdžios viršūnėlės statydavosi poilsio namukus ir pildavo parom. Užo krantai išmarginti įvairių gyvūnų pėdsakų – štai lyg ir bebras kažką tempėsi į vandenį, o antai stirnos buvo įbridę atsigerti. Vietomis pakrantės suspindi vaivorykštės spalvomis, matyt, kažkokie chemikalai išpilti. Užas platus, bet dėl didelio karščio labai nusekęs, tad šiek tiek pavaikštinėję randam brastą, užtenka nusiauti batus ir galima perbristi praktiškai nesušlapus. Pirmas kontaktas su vandeniu – nejaukus, visgi čia Černobylio zona, o radiacijos baimė dar neįveikta, plius tos įtartinos vaivorykštinės taršos dėmės. Perbrendam ir sustojam atsipūsti. Išsimaudom, nusiprausiam, pavalgom ir pasipildom vandens atsargas Užo vandeniu. Žinoma prieš geriant filtruosim. Saulė jau aukštai – vidurdienis. Tokiu metu eiti neverta – tad nutariam pailsėti ir kelias valandas pamiegoti. Nuovargis daro savo – supuolam kas kur po medžiais ir užsnūstam. Ir tik po nugara atsirandantys kankorėžiai ar atsisukusi saulė trumpam pažadina, priverčia vėl susirasti šešėlį ir miegoti toliau.