Kelionės į Černobylio zoną pradžia: Kijevas

Posted by in Černobylio zona, urbex

Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on Tumblr

Iš Lietuvos išvykstame sekmadienį dviese – aš ir Šarūnas. Kelionė prasidėjo nevisiškai sklandžiai: dėl trūkstamo dokumento – įgaliojimo įmonės automobiliu išvykti į užsienį (pasirodo – jo reikia vykstant į Ukrainą) – sugaišome kelias valandas ir jau atrodė, kad reikės ieškoti kitos transporto priemonės, bet galiausiai viską išsprendėme ir net sekmadienį pavyko susitvarkyti dokumentus. Tada ilgos eilės prie sienos ir Baltarusijos keliai. Važiuojant pro Minską stebina milžiniškas aplinkkelio žiedas ir gigantomaniški daugiabučiai – tokiuose gyvenant būtų neįmanoma prisiminti kaimynų vardų. Sieną su Ukraina pasiekiame paryčiais. Eilės visiškai nėra, ta proga pasieniečiai su šunimis mus iškrečia iki paskutinio siūlo – šunys išuosto saloną, bagažinę ir kuprines. Tada kuprinių turinį dar turime iškraustyti ir pakomentuoti, kas čia ir kodėl:

– Kur ir kokiu tikslu važiuojate?
– Turistai mes – važiuojam į Kijevą, o vėliau į gamtą su draugais. Todėl mums reikia ir miegmaišių, ir dujų balionų.
– Kam reikalingi respiratoriai?
– …em… aš paranojikas.
… krausto daiktus toliau…

Vėliau jau juokais patys pasieniečiai sako – matot mašinų nėra, o darbą dirbti reikia, tai va jus taip ir kratom.

Vargais negalais pravažiavus pasienį, traukiame link Kijevo. Kelias kraupus – kas keliasdešimt metrų „iškramtytas“ asfaltas. Matyt, ties naują ar lopys, bet kol kas žioji tik duobės. Nuovargis daro savo ir kol dar neprašvito bei nepradėjo kepinti saulė nusprendžiam pamiegoti pakelės motelyje. Dieną per 30+ karščius kokybiškai nepamiegosi, o ir laikas spaudžia. Motelis toks old schoolinis, mena 9-dešimtmetį, dvivietis kambarys už 9 eurus, dušas atskirai – nusileidus į rūsį šalia pirties, kurios baseinas nuo to paties 9-ojo dešimtmečio nebuvo pripiltas vandens. Po dienos karščių ir ilgo vairavimo bet koks dušas – atgaiva. Ryte dar karališki pusryčiai už kelis eurus – kiaušiniai su kumpiu ir sultimis. mmm…

Pusryčiai

Pasiekiam Kijevą, dar turim kelias valandas, tad kertam tiltu Dnieprą – negaliu atsigrožėti šios upės pločiu – ir prasinešam pro centrą iki Maidano. Čia laisvą parkavimo vietą padeda rasti paslaugus parkuotojas, matyt, pamatęs lietuviškus numerius, dar pakalbina apie Lietuvą ir užtikrina, kad pasaugos automobilį.

Maidane

Maidane užplūsta dvejopi jausmai.  Ten vis dar badauja žmonės, visur pridėliota ir prikabinėta žuvusiųjų nuotraukų, o grindinys, kuriame dar neišsitrynė čia vykusių susirėmimų pėdsakai, nuklotas žvakučių juostomis.

Maidano badautojas

Aplinkiniai namai nukabinėti „Slava Ukraini! Gerojam slava!“ šūkiais, šalimais stovi sušaudytas automobilis, kuriame žioji didžiulės kulkų skylės. Vaizdas kažkuo primena mūsų Seimo rūmų aikštę po Sausio įvykių ir tikrai užkabina tam tikras emocines stygas.

Sušaudytas automobilis

Žuvusiųjų pagerbimas

Grindinys

Grindinys

Tačiau šią pagarbią atmosferą drumsčia iš visų pusių lendantys prašinėtojai ir visokie gatvės uždarbiautojai. Paaukojus kelis dolerius Ukrainos armijai prisistato kitų sričių prašinėtojai – vaikams, ligoninėms, kitiems vaikams, darželiams. Maža to – lenda neaiškiais personažais persirengę (pilnu kombinezonu – per 35 laipsnių karštį) prašinėtojai, primygtinai siūlantys sukišti galvą į butaforinio krokodilo nasrus ir nusifotografuoti. Galiausiai pasijunti lyg prie Eifelio bokšto, kur iš visų pusių nori tau įsiūlyti kokį nors niekutį. Keliems prašinėtojams paaukoję, nuo kitų atsifutbolinę traukiame toliau.

Maidanas

Kijeve buvom neilgai, bet pirmasis įspūdis, kad tai kontrastų miestas. Centre kabo Ukrainos ir Europos sąjungos vėliavos (keistos violetinės spalvos), o už kelių šimtų metrų sovietmečio pastatai ir paminklai su visa sovietine atributika, ir netgi sovietinis tankas (pamenu ir Kaune kažkada tankas stovėjo). Vienur didingi pastatai, už kelių šimtų metrų sovietinės griuvenos. Čia telpa ir milžiniški prekybos centrai (kaip trys akropoliai), ir 90-ųjų gariūnų stiliaus turgeliai, kuriuose gali susirasti viską nuo senos nokijos pakrovėjo iki dronų detalių (tiesa, dozimetrų čia pirkti neradom:/ ). Keliuose važinėja ir seni žiguliukai, ir nauji prabanga bei patriotizmu tviskantys Mustangai. Noriu čia sugrįžti vėl.

auto

paminklas

bus daugiau…