Černobylio zona pėsčiomis

Posted by in Černobylio zona, urbex

Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on Tumblr

Černobylio zona domiuosi jau senokai. Pirmą kartą ten nuvykau 2013 metais su ekskursija – porai dienų. Po metų lankiausi zonos pakraščiuose – Poliskės miestelyje, neoficialiai. Ką tik grįžau iš Černobylio zonos trečiajį kartą – įveikėme ją pėsčiomis ir praleidome ten visą savaitę. Draugų paskatintas pasidalinsiu įspūdžiais ir vaizdais šiame tinklaraštyje.

Bet prieš tai disclaimeris. Nebandykite to daryti patys, net jei (ypač jei) labai pasitikite savo jėgomis – jūs rizikuojate savo sveikata ir gyvybe.

Taip pat noriu padėkoti Daumantui (dliekis.lt), su kuriuo vykau į pirmąsias keliones ir Šarūnui (praietieszvalgas.lt), su kuriuo keliavome pastarąjį kartą. Paskaitykit jų tinklapius – ten daug gėrio, rekomenduoju.

Pradėsiu nuo trumpo konteksto.

Avarija ir padariniai

1986 balandžio 26 įvyko didžiausia katastrofa branduolinės energetikos istorijoje – bandymų metu sprogo Černobylio atominės elektrinės (ČAE) VI blokas bei kilo gaisras.

AvarijaSprogimo išmestos sunkesnės radioaktyvios dalelės bei reaktoriaus fragmentai krito netoliese ir užteršė ČAE apylinkes, tuo tarpu su gaisro dūmais dar kelias dienas į atmosferą kilo lengvesnės dalelės, vėjo nešiojamos plačiai pasklido ir galiausiai iškrito su lietumi. Radioaktyvūs krituliai užteršė dideles teritorijas, ypač nukentėjo Baltarusija ir Ukraina. Sprogimo išbarstyta medžiaga ir radioaktyvūs krituliai užteršė zoną labai netolygiai, tad 30 km spinduliu nuo ČAE galima rasti vietų, kur radiacinis fonas yra mažesnis už mums įprastą ir visai netoliese – šimtus ar tūkstančius kartų viršijantį normą.

Užterštumo žemėlapis

Užterštumo žemėlapis [1].

Nelaimę likvidavo ir savo sveikatą žalojo ~600 000 žmonių iš visos tuometinės sovietų sąjungos.

Oficialiai skelbta, kad tiesiogiai su avarija siejama 31 mirtis, kiti šaltiniai pateikia didesnius skaičius – nuo 41 iki 80 tiesiogiai sietinų mirčių. Mokslininkai nesutaria dėl ilgalaikio radiacijos poveikio sveikatai, taiko skirtingas metodikas (yra netgi versijų, kad nedidelės radiacijos dozės naudingos organizmui). Todėl pateikiami labai skirtingi mirčių nuo lėtinio apsinuodijimo radiacija skaičiai – nuo kelių tūkstančių iki šimtų tūkstančių prognozuojamų mirčių [2].  Dėl avarijos padarinių padaugėjo skydliaukės vėžio, taip pat naujagimių apsigimimų atvejų, ypač Baltarusijos teritorijoje.

30 kilometrų spinduliu nuo ČAE evakuota ~115 tūkstančių žmonių, ši zona aptverta spygliuota tvora ir uždaryta. Sprogęs IV reaktorius po ilgų darbų uždengtas betono ir plieno sarkofagu. Didžiausias zonoje esantis evakuotas miestas Pripetė virto negyvenamu vaiduokliu – post-apokaliptiniu monumentu, kurį pamažu atsiima gamta.

Zona dabar ir stalkeriai

Dabar radiacija zonoje yra kiek tai įmanoma suvaldyta. Likvidatoriai pašalino didžiausius radioaktyvius teršalus – plovė kelius, namus, kirto miškus, nukasinėjo gruntą, labiausiai užterštus objektus – techniką, namus netgi gyvenvietes – laidojo (tiesa, šie palaidoti objektai dabar kelia grėsmę užteršti gruntinius vandenis). Trumpesnio skilimo pusperiodžio radionuklidai jau spėjo suskilti (tame tarpe ir Jodas 131, tad vykstant į zoną jodo gerti nėra reikalo), reaktorius uždengtas sarkofagu, statomas naujas sarkofagas (arka).  Taigi dabar zonos užterštumas tesiekia ~3% to, kas buvo iškart po avarijos. Tačiau šie keli procentai pasiliks labai ilgam, o ir jų pakanka, kad zona būtų labiausiai radiacija užteršta vieta žemėje. Tiesa, naujo užteršimo grėsmės ir pavojai išlieka – aušinimo tvenkiniuose yra nusėdę gausybė radioaktyvios medžiagos, kuri gali bet kada patekti į aplinką, dabartinis sarkofagas – nesandarus ir laikosi „ant garbės žodžio“ bei yra ne kartą įgriuvęs, radionuklidais užteršti dideli plotai dirvožemio, o šis radioaktyvus sluoksnis su metais gilėja pasiekdamas augalų šaknis ir tokiu būdu patenka į maisto grandinę.

Iš zonos pasišalinus žmonėms, gamta labai greitai pradėjo atsiimti tai, kas jai anksčiau priklausė. Žmogaus netrukdoma flora ir fauna čia tiesiog klesti. Pripetės miestas tampa džiunglėmis, kuriose ganosi laukiniai gyvūnai.

Pripetė - miestas miške, ar miškas mieste?

Pripetė – miestas miške, ar miškas mieste?

Po avarijos praėjus vos metams į zoną pradėjo nelegaliai sugrįžti pavieniai anksčiau ten gyvenę žmonės – „samasiolai“. Dar po kelerių metų po zoną pradėjo vaikščioti ir pirmieji stalkeriai (nelegaliai į zoną patenkantys asmenys).  Ši pirmoji stalkerių banga apipinta legendomis, apie juos, kaip ir jų motyvus žinoma nedaug – dalis greičiausiai siekė pasipelnyti iš zonoje paliktų vertingų daiktų, kiti, galbūt, norėjo bent trumpam aplankyti savo buvusius namus Pripetėje.

Nuo 2002 metų pradėtos rengti ekskursijos į zoną, tačiau didžiausias susidomėjimas ir nelegalų srautas prasidėjo po 2007 metais išėjusio žaidimo „S.T.A.L.K.E.R.: Shadow of Chernobyl“. Ir nors neoficialiais duomenimis ~80% nelegalių žygių į zoną baigiasi milicijoje su protokolu, tai neatbaido stalkerių norinčių savo akimis pamatyti šį post-apokaliptinį pasaulį.

Stalkeris

bus tęsinys…


Šaltiniai:

1. http://www.unscear.org/docs/JfigXI.pdf
2. http://www.theecologist.org/News/news_analysis/2370256/chernobyl_how_many_died.html