Černobylio zona pėsčiomis: kertam perimetrą

Posted by in Černobylio zona, urbex

Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on Tumblr

Po pasivaikščiojimo Kijeve susitinkam su mūsų būsimu vedliu Kirilu ir jo drauge Veronika, abu – užkietėję stalkeriai. Kirilas net nepamena, kiek tiksliai kartų buvo zonoje – virš 50 spėja (iš jų tris kartus buvo pagautas); Vero – šis žygis bus dvyliktas (kol kas neįkliuvo). Pagal planą prie zonos turime susitikti su dar dviem keliautojais – Kolia ir Vladu, jie ten nusigaus mikroautobusu. Apsitariame žygio detales ir maršrutus: šešiese kirsime perimetrą, vėliau pasiskirstysime į dvi grupes po tris žmones, kad būtų mažiau triukšmo ir mažiau šansų įkliūti visiems. Pirmoji grupė kartu ir išžvalgys pavojingiausius taškus ir informuos antrąją, ar eiti saugu ir prie tilto per Užą nėra patrulių, ar ieškoti alternatyvių kelių. Užo kirtimas – vienas pavojingesnių maršruto momentų. Upę galima kirsti tiltu, bet tai vienintelis tiltas per Užą zonoje, dėl to prie jo dažnai tykoja pareigūnai. Vero kartą taip vos neįkliuvo – prie tilto budėjo pareigūnai, tiesa žodis „budėjo“ čia nevisai tinkamas – jie automobilyje miegojo. Kitas būdas – ieškoti brastos arba perplaukti per upę. Buvome pasiruošę abiems scenarijams – turėjome didelių šiukšlių maišų ir lipnios juostos, kad jei ką galėtume kuprines persiplukdyti vandeniu.

Šarūnas analizuoja zonos žemėlapį

Šarūnas analizuoja zonos žemėlapį

Apsiperkame maisto – viską normuojame ir skaičiuojame pagal dienas, kad turėtume tiksliai tiek, kiek reikia: konservai, makaronai, košės, ryžiai, duona, šiek tiek saldumynų iš grūdų, vanduo. Vanduo atskira tema – kiek jo imti? Visai kelionei neužteks, tad teks filtruotis pakeliui, bet per tokius karščius jo norisi imti kuo daugiau, net jei ir sunku nešti. Visi pasiima po +/- du litrus. Aš į kuprinę įsidedu 3 litrus ir dar litrą gertuvėje prie šono, viso keturi litrai/keturi kilogramai. Be maisto turime porą dujų balionų, porą vandens filtrų – pasidaliname svorį daugmaž po lygiai.  Išvykstame iš Kijevo zonos link. Prieš paliekant civilizaciją dar sočiai pavalgome pakelės picerijoje su eksterjero elementu samagonvežiu jau visai netoli zonos perimetro. Mums bevalgant, keliu nuo zonos vos pavilkdami kojas parpėdina du girti stalkeriai, kaip vėliau paaiškėjo juos pagavo ir apiformino.

Samagonvežis

Važiuojame toliau link kaimo esančio visai šalia zonos, čia planavome palikti automobilį ir susitikti su kitais dviem keliautojais. Bet šioje vietoje prasideda nesklandumai – kelias iki kaimo užtvertas, pastatyta milicijos užkarda. Į klausimą, kaip nuvykti į kaimą, gauname atsakymą – niekaip. Apsisukam atgal ir sukam galvą, kas čia nutiko ir ką daryti toliau. Važiuodami pirmyn prasilenkėm su gaisrine – gal zonoje kilo gaisras? Jaučiasi dūmų kvapas. Kas juokingiausia, kad mikroautobusu važiavusieji Kolia ir Vladas užkardą pravažiavo (mūsų apie ją neinformavo) ir dabar mes turėsime žygį pradėti iš skirtingų taškų.

Vykstame iki kito kaimo, pravažiuojame visai šalia 30km spindulio patikrinimo posto, bet nusukame į šoną – Didiatki kaimo gilumon. Kaimelis nedidelis, visi vieni kitus pažįsta, tad nematyta mašina su lietuviškais numeriais sukelia susidomėjimą. Paliekame automobilį saugioje vietoje, atokiai nuo akių, patys su daiktais bandom nueiti iki miško. Sunkiai sekasi – visų pirma vis dar šviesu, o mes patys atrodom įtartinai ir su savo kuprinėmis krentam vietiniams į akis. Tad glaudžiamės laukuose už šieno kupetų. Sužinome įvairių gandų bei versijų dėl užkardos – nuo gaisrų iki kiaulių maro bei aukštų politikų vizito zonoje. Situacija nekokia – sėdim prie kupetos, mus kaip pasiutę kapoja uodai, o kaime sujudimas – nuolat važinėja automobiliai, kaip per piko valandas. Jei apylinkėse kiaulių maras ar zonoje lankosi politikai, galima tikėtis sustiprintos apsaugos ir didelio pareigūnų skaičiaus zonoje. Pasigirsta dvejonės balsų – gal nerizikuoti, juk jei mes iš kaimo išeiti nesugebam, kaip praeisime 100 km nepastebėti? Visgi esame tvirtai apsisprendę tęsti žygį. Su kitais dviem keliauninkais susitariame, kur susitiksim ir pagaliau sutemus slenkame laukais link miško kartkartėmis guldamiesi slėptis nuo pravažiuojančių automobilių. Nors ir sutemo, bet karštis neatslūgo, o per uodų zirzimą sunku pašnibždomis susikalbėti.

Pasiekiame mišką ir jau drąsiau vorele pajudame zoną juosiančios spygliuotos tvoros link. Dar tenka įveikti kelis kilometrus atviresne teritorija, bet kaimas ir mašinos tolsta ir tik šunų lojimas ataidi iš tolumos. Sparčiu žingsniu einame jau visiškoje tamsoje – bet koks prožektorius ar šviesa gali mus išduoti. Prieiname perimetro tvorą ir sutartą susitikimo vietą.

Deja, kiti du keliauninkai, su kuriais turime susitikti, pasiklydo – jų gps’as atsisako veikti, pagal žvaigždes ar kitus orientyrus jie nesigaudo, nors reikia tik surasti ir eiti į šiaurę, iki kol atsitrenksi į spygliuotą tvorą. Ilgai laukti negalime – mums dar tamsoje reikia įveikti kritinius kelionės taškus, šviesoje didesnė tikimybė įkliūti, o ir kelias nusimato ilgas. Kirilas besikeikdamas bando suprasti, kur jie yra, Vero įvairiais būdais užvedinėja juos ant kelio  – „eikit šunų lojimo link, nugara į mėnulį“. Tuo tarpu aš stoviu prie spygliuotos tvoros ir klausausi – panašu, kad už tvoros vaikšto ir šakas traškina kažkoks laukinis žvėris.

Spygliuota perimetro tvora naktį

Spygliuota perimetro tvora naktį

Po beveik trijų valandų vargais negalais suplukę, pavargę ir ištroškę jie ateina šūkaudami ir šviesdami prožektoriais – tarsi norėtų įkliūti. Pasirodo, jie norėjo sutrumpinti kelią ir padaryti shortcut’ą  – nesėkmingai. Per savo klaidžiojimą jie spėjo išgerti visą turimą vandenį ir buvo rimtai supanikavę, kad mes juos paliksime. Mano nešami keturi litrai vandens pasiteisino – pusantro litro tiesiog ištirpo, taip šie buvo ištroškę. Ramiau – ką jūs gersit? – dar šitiek kilometrų laukia?!

Ir štai, pagaliau, tylomis ir visiškoje tamsoje pilni adrenalino po vieną lendame pro tvoroje esantį plyšį. Mes Černobylio zonoje. Iškart patenkame tiesiai ant patrulių kelio, einančio aplink visą zonos perimetrą palei tvorą – ilgo ir tiesaus, kad jame budintys pareigūnai galėtų lengviau pastebėti kertančius perimetrą įsibrovėlius. Patrulių keliu vorele žingsniuojame, kol prieiname į mišką vedantį apaugusį ir vos pastebimą miško takelį – juo keliausime gilyn į zoną.

Dar šiąnakt norime pasiekti ir kirsti Užą, o kitą dieną pasiekti Dugą. Visą maršrutą planuojame tokį:

Zona

Maršrutą planuojame tokį: išeiname iš Didiatki kaimo apylinkių, ties Rudnia Veresnia kertame Užą, tada kopiame į Dugą, po to į Kopači kaimą ir iš jo pro pat Černobylio Atominę Elektrinę bei Novarką pasiekiame Pripetę. Maršrutas į vieną pusę apie 50 km.

bus daugiau…